Izaijo 24

₁Štai VIEŠPATS niokoja žemę ir daro ją dyką,

apverčia aukštyn kojomis

ir išblaško jos gyventojus.

₂Ir bus kaip liaudžiai, taip ir kunigui,

kaip tarnui, taip ir šeimininkui,

kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui,

kaip tarnaitei, taip ir jos šeimininkei,

kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui,

kaip skolintojui, taip ir skolininkui.

₃Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota,

nes taip nusprendė VIEŠPATS.

₄Kraštas liūdi ir vysta,

pasaulis nuleido galvą ir nyksta;

geriausi tautos žmonės krinta prapultin.

₅Žemė suteršta joje gyvenančiųjų,

nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus,

sulaužė amžinąją Sandorą.

₆Todėl ryja žemę prakeiksmas,

jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes.

Todėl jie blykšta iš baimės,

ir gyvų žmonių liks tik nedaugelis.

₇Vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta;

kam džiūgavo širdis, tas dabar dūsauja.

₈Smagus būgnų dundesys paliovė,

lėbautojų triukšmas nuščiuvo,

žavintys arfos garsai nutilo.

₉Nutilo linksmosios dainos prie vyno;

girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu.

₁₀Sąmyšio miestas – griuvėsiai;

namų durys visur užsklęstos,

kad kas neįeitų į vidų.

₁₁Rėkaujama gatvėse, kad nebėra vyno;

džiaugsmas dingo, linksmybės paliko kraštą.

₁₂Iš miesto liko vien griuvėsių krūva;

jo vartai išgriauti ir apleisti.

₁₃Žemė ir tautos atrodo

kaip alyvmedis alyvų derlių nukrėtus,

kaip išrankos vynuogių derlių nuėmus.

₁₄Šie pakelia balsą,

džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę.

₁₅Iš vakarų jie krykštauja,

rytuose jie džiūgauja,

pamariuose jie šlovina VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardą.

₁₆Nuo žemės pakraščių girdime juos giedant:

„Tebūna šlovė Teisiajam!“

Bet aš tariau: „Galas man! Galas man!

Ak, vargas man!

Išdavikai nesiliauja išdavinėti.

Išdavikai klastingai išdavė!

₁₇Siaubas, duobė, pinklės laukia jūsų,

žemės gyventojai!

₁₈Kas nuo siaubo bėgs, tas duobėn įpuls;

kas iš duobės išlips, tas į pinkles įsipainios,

nes dangaus langai aukštai bus atidaryti,

ir žemės pamatai sudrebės.

₁₉Žemė aižės ir skeldės,

žemė plyš ir krūpčios,

žemė siūbuote siūbuos.

₂₀Žemė kaip girta svyruos,

kaip sargo pašiūrė sverdės.

Jos nuodėmės ją slegia;

ji parpuls po jų našta

ir nepajėgs atsikelti“.

₂₁Tą dieną VIEŠPATS nubaus Galybes dangaus skliaute,

o žemės karalius – žemėje.

₂₂Jie bus suvaryti į krūvą

tarsi belaisviai duobėje.

Jie bus uždaryti kalėjime

ir po ilgo laiko gaus bausmę.

₂₃Tada mėnulis paraus, saulė susigės,

nes Galybių VIEŠPATS ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus

šlovingas tarp savo seniūnų.